Pyktis trumpina gyvenimą

Apie pyktį ir kodėl taip svarbu išmokti jį valdyti. Jūratės Mačiulienės interviu su Tomu

SAVĘS PAŽINIMASSANTYKIAI

8/2/20229 min read

T.Girdzijauskas teigia, kad emocijų, pykčio, streso tema yra viena paslaptingiausių gyvenime.

Dažnai mus užvaldo neigiamos emocijos. Turime neva pateisinamų priežasčių – nesiseka, krizė… Dar blogiau – esame įsitikinę, kad blogą nuotaiką būtina išlieti, nelaikyti savyje. Lektorius Tomas Girdzijauskas, remdamasis senąja išmintimi ir naujausiu pasaulio psichologų požiūriu į pyktį bei jo poveikį sveikatai, teigia, kad tokio pobūdžio emocijos smarkiai sutrumpina gyvenimą.

Pasaulio sveikatos organizacijos pateikta informacija stulbina – pykčio nekontroliuojantis žmogus gyvena perpus trumpiau, nei galėtų. LŽ pašnekovo Tomo GIRDZIJAUSKO teigimu, įsigilinus, kaip mus veikia konfliktai, mūsų pačių pyktis kitiems, tai visai neatrodo keista.

– Pyktis yra emocija. Pirmiausia gal paaiškinkite, kokia jos kilmė, iš kur ir kokiame kūno organe jis atsiranda?

– Pyktis ir negatyvios emocijos, apskritai jausmų tema yra labai paslaptinga gamtos jėga. Lotyniškas žodis “emotio” arba “motio” reiškia judėjimą. Kalbant paprasčiau, tai yra gamtos jėgos, kurios išjudina žmogų. Nors emocijoms įtaką daro sąmonė, galima teigti, kad tikroji emocijų sritis žmoguje yra tik viena organizmo dalis – ta, kuri nuolat automatiškai juda dieną naktį. Tai krūtinė (plaučiai ir širdis). Krūtinė ir yra emocijų generatorė. Ji emocijas skleidžia ir priima. Jokiu būdu ne galva, ji emocijų nejaučia. Kad ir kaip atrodytų keista, galvos nervų sistema iš viso nereaguoja į emocijas. Galva tik priima sprendimus – į kairę, į dešinę. Žvelgiant fiziologiškai, galva, tiksliau smegenys, net neturi skausmo receptorių. Kai kurias smegenų operacijas net galima atlikti be visiškos narkozės. Esu stebėjęs ne vieną tokią operaciją ir tai labai stulbino. Skausmą žmogus jaučia širdimi, o ne galva. Tik paskui tą jausmą širdis išstumdo po visą sistemą.

Širdis, būdama skysčius varinėjanti fizinė pompa ir kartu emocinis organas, atsiduria gyvenimiškų prieštaravimų centre, ir, kaip sako senieji išminčių tekstai, jei žmogus nežino, kaip subtiliai ir lanksčiai išspręsti didžiausią uždavinį – materialaus ir dvasinio gyvenimo paradoksus, jį ima kankinti įtampa, nuolatinis stresas, pyktis. Širdis neatlaiko įtampos tarp šių skirtingų polių – dangaus ir žemės.

Tie, kurie nuolat dalyvauja ar patys provokuoja pykčius (čia kaip dėl rūkymo, kenkia, ir kai pats rūkai, ir kai uostai), patiria infarktą, kraujotakos sutrikimų ir miršta 50-60 metų. Tikrosios per ankstyvų mirčių priežastys – konfliktai ir pyktis, nuolatiniai jų sukeliami stresai. Tad norint ilgai gyventi pirmiausia reikia išmokti valdyti pyktį. Jis yra fundamentali visų negatyvių jausmų esmė.

Žmogus – ne garo mašina

– Egzistuoja nuomonė, kad pyktį reikia išlieti, nekaupti jo savyje. Jūs teigiate priešingai. Kodėl to daryti negalima?

– Tai viena iš egzistuojančių XX amžiaus dogmų, esą pyktį reikia išlieti, tada palengvės. Tik neseniai psichologai, tyrinėjantys negatyvias emocijas, suprato, kad su pykčiu reikia elgtis visiškai kitaip, nei buvo manoma anksčiau. Teorija, kad pyktį reikia lieti, yra pagrįsta labai paviršutiniu suvokimu, neva žmogus yra mechaninė sistema ar garo katilas, kuriam reikia nuleisti garą, kitaip jis sprogs. Iš tiesų žmogus yra kur kas sudėtingesnė sistema. Ir negatyvių jausmų valdymas nėra toks paprastas klausimas, kaip mums norėtųsi.

Kai žmonės leidžia laisvai lietis negatyvioms emocijoms, rezultatas akivaizdus – Lietuvoje savižudybių skaičius vienas didžiausių pasaulyje. Nebemokame bendrauti, žmonės liguistai dirglūs, nenori klausyti ir girdėti vieni kitų, nuolat tikisi skausmingų žodžių.

Pyktis – pati impulsyviausia jėga, glūdinti žmoguje, ją visą laiką reikia laikyti už pavadžio, kontroliuoti, kad ji neištrūktų ir nesunaikintų šeimininko. Pyktis gali teikti ir didelį skausmą, ir didelį malonumą.

– Kaip apibūdintumėte pykstantį žmogų?

– Tai yra tiesmukas egoistas, norintis sunaikinti oponentą, sumalti jį į miltus.

Pyktis – dažniausiai nelegalus mėginimas gyvybinę energiją imti iš kito asmens. Tik retais atvejais pyktis yra teisėtas.

Pyktis gadina kepenis

– O kaip pykčiu galima pakenkti sau?

– Emocine prasme tai savižudiškas veiksmas, mirtinai pavojinga emocija. Supykusio žmogaus nervų sistema paralyžiuojama iš vidaus, blokuojamas kvėpavimas, susilpnėja visi pojūčiai, suprastėja rega, klausa. Pykčio apimtas žmogus ima daryti akivaizdžių klaidų, gali pakenkti savo ir aplinkinių sveikatai, net gyvybei.

– Vaizdingas posakis “lieja tulžį”, reiškiantis pykstantį žmogų, matyt, nėra iš piršto laužtas?

– Rytų medicinoje pykčio emocija ir fiziologiniai kepenų sutrikimai laikomi bendru neatsiejamu reiškiniu. Jei žmogus netramdo pykčio, sugadins kepenis.

Ir priešingai, jei žalingu įpročiu gadins kepenis, neišvengiamai taps itin piktu žmogumi. O kai sutrinka kepenų veikla, krinta kraujo maistingųjų medžiagų kokybė, smegenų maitinimas.

Jei žmogus ilgai laiko nuoskaudą, negali kam nors atleisti, patiria ilgalaikę įtampą bent vieno asmens atžvilgiu, tarp jų tvyro nuolatiniai žaibai, jis pats sau nuodija gyvenimą. Todėl kylant nuoskaudai reikia arba iškart aiškintis, arba jau kitą dieną viską užmiršti visiems laikams.

Teigiama, kad ilgas nuoskaudų laikymas sukelia vėžį. Į kitą asmenį nukreiptas pyktis pirmiausia smogia pačiam pykstančiajam, pažeidžia jo kraujotaką, nervus, ir tik paskui kitą asmenį paveikia to pykčio aidas.

Užstrigęs savyje

– Pasitaiko žmonių, kurie, rodos, pyksta ant viso pasaulio, jiems viskas negerai, jie viskuo nepatenkinti.

– Savęs pažinimo stoka žmonėms sudaro galimybę visų blogos savijautos priežasčių ieškoti išorėje – kaltinti kitus.

Nedirbant su savimi pyktis gali tapti ilgai trunkančia neigiama liguista būsena, labai rimtu charakterio ir asmenybės sutrikimu. Apimtas tokios būsenos žmogus apskritai negali priimti informacijos. Jei tai trunka metų metus, asmuo tampa kaip uždarytas į kapsulę. Į jį negalima nieko įdėti, jis nesugeba nieko išmokti. Jis būna tarsi užstrigęs savyje, įklimpęs subjektyviuose jausmuose ir nevaldomose fantazijose. Kuo žmogus pozityviau nusiteikęs, tuo jis imlesnis žinioms, lankstesnis, tuo daugiau gali priimti, perprasti ir suvokti.

Kai, pavyzdžiui, knygą skaito depresyvus, įskaudintas ar įsiskaudinęs žmogus, jo nerviškai optiškai susiaurėjęs dėmesys leidžia priimti tik mažą informacijos kiekį.

Studijų metais teko dirbti neurochirurgijos ir neurologijos centre bei kasdien matyti daugybę įvairių nervų ligonių. Po kiek laiko ne tik pastebėjau, bet ir sužinojau – dauguma šių asmenų yra ganėtinai sunkiai valdantys negatyvias emocijas. Tik retais atvejais teko matyti geros veido išraiškos ligonių. Dauguma nuolat liedavo pyktį ant viso pasaulio, buvo viskuo nepatenkinti. Dirbdamas padariau išvadą, kad tie žmonės į tokių ligų skyrių ir patenka dėl to, kad į gyvenimą žvelgia negatyviai. Nuolat trunkanti tokia būsena sukelia ir fiziologinių pakitimų. Tą patį teigia ir Rytų medicinos tradicijos – dėl konfliktų su aplinkiniais, bendravimo klaidų prasideda visos nervų ligos.

Žmogus–žiburys

– Kiekvienas esame pajutęs, kad šalia pozityviai nusiteikusio žmogaus jaučiamės daug geriau, labiau norisi bendrauti.

 Žmogus, kuris išmoko kurti pozityvias emocijas ir jas spinduliuoja aplinkiniams, šventuose tekstuose prilyginamas žiburiui. Jo niekas nekiša po lova, o stato aukštai, kad visi matytų.

Teigiami jausmai nėra naivumas, priešingai – tai ypač aukštas žmonių santykių lygis. Ši energija iškart gesina, disciplinuoja, pastato į vietą, atsveria visą blogį.

Kai atsiranda tokią pozityvią energiją spinduliuojantis žmogus, iškart pajuntame kontrastą su negatyviai nusiteikusiaisiais. Tik iš tikrųjų pozityvus žmogus gali tapti visuomenę vienijančiu, balansuojančiu struktūros tašku.

– Posakis, kad gėris yra stipresnis, turbūt egzistuoja ne tik pasakose?

– Vadovaudamasis tuo, ką mato akys ir patiria apskritai visi penki pojūčiai, protas apibendrina – pasaulis nevaldomas, chaotiškas, beprasmiškas, visuomenę valdo egoizmas, dominuoja blogis, tad šiame kontekste altruizmas yra naivu ir kvaila.

Tačiau patyrę, daugiau išminties sukaupę žmonės atranda, kad Gamta viską koordinuoja išmintingai ir labai paslaptingai. Galų gale žmonės supranta, kad negatyvumas savaime paklūsta pozityvumui. Nedidelis, bet iš tikrųjų kokybiškas pozityvas gali suvaldyti didelį kiekį blogio.

Teigiamos emocijos yra labai aukšto dažnio, jos sunkiai išgaunamos, bet turi milžinišką vertę. Jas spinduliuojančių žmonių pasaulyje nėra labai daug.

Kinai tokius žmones vadina amžinu auksu, kuris prie visko tinka, su niekuo nesusimaišo. Jį visose tautose žmonės priima kaip lobį. Kai žmogus išmoksta valdyti pyktį, jis įgyja milžinišką socialinę galią, autoritetą. Apskritai autoriteto esmė yra savo impulsų valdymas. Toks žmogus kitiems daro įspūdį.

Visuomenėje lyderiai išsiskiria ypatingu susitvardymu ir vaizduotės valdymu, moka koncentruotis į tikslą. Tie, kurie moka valdyti savo mintis bei jausmus, sugeba ir kitus suvaldyti. Todėl jie ir tampa vedliais.

Konflikto kaina

– Teigiate, kad užtenka keletą kartų per mėnesį išgyventi vieną kitą konfliktą, ir į orą gali išlėkti visas mėnesio uždarbis. Kaip tai suprasti?

– Dirbdami mes eikvojame energiją. Uždirbę pinigų įvairiomis naujos energijos injekcijomis (maisto, šilumos, pramogų, žinių, drabužių ir kt.) vėl pakrauname savo kūną gyvybine energija. Tačiau patirtas konfliktas, pyktis, stresas visa tai gali nubraukti per keletą sekundžių: konfliktas žmogų parą ar net savaitę tarsi paralyžiuoja, padaro nedarbingą.

Po didesnio konflikto ypač norisi saldumynų, maisto, miego. Konfliktai mūsų organizmo viduje tarsi sukelia baterijos pliuso bei minuso trumpąjį jungimą ir ją tuščiai, beprasmiškai sunaikina nepanaudotą. Konfliktai iš mūsų atima nemažai energijos ir jėgų. Vaizdžiai galima palyginti, kad vienas konfliktas kainuoja apie tūkstantį eurų.

Pykčio bumerangas

– Ar tiesa, kad pykstantį žmogų galima atpažinti jam dar neprabilus?

– Jei žmogus sau leidžia negatyviai galvoti apie kitus, jau yra pakaltinamas. Mums naiviai atrodo, kad mintis yra slapta, o iš tikrųjų ji sklinda kaip radiacija, kiaurai spinduliuoja.

Svarbiausią mintį išduoda netiesioginiai ženklai – akių judesiai, intonacija, kūno kalba. Gyvenimas nuolatos pykstant veda į nelaimes, nesėkmes. Žmogus tą pajunta ne iš karto, tačiau tai yra neišvengiama. Todėl išminties tekstai rekomenduoja net negalvoti blogai ir klastingai apie kitus žmones.

Niekada neleiskite sau pykti ant kito asmens – tai absurdiškas energijos švaistymas, prabanga pačia blogiausia prasme. Pyktis labiausiai pakenks pačiam pykstančiajam. Tai veda į nevaldomas, neprognozuojamas pasekmes. Ir vėliau jūs jau net nesusigaudysite, kaip tos negatyvios emocijos išplis ir gyvenime įgis įvairiausių formų.

– Tačiau gal turime teisę bent retkarčiais supykti?

– Reta išimtis – šventas pyktis. Jis teisėtas ir net privalomas tuo atveju, kai tenka bendrauti su žmogumi, kuris elgiasi visiškai kvailai, rodo nežabotą užsispyrimą ir nelankstumą.

Labai dažnai tai, ką žmonės laiko šventais, nejudinamais principais, yra jų pačių užkietėjusi, subjektyvi, jokiais argumentais nepagrįsta nuomonė, kūno inercija. Tai paprasčiausias žmogaus nenoras keistis. Turint reikalų su tokiu žmonių elgesiu, pirmiausia būtina panaudoti visas žmogiškas, altruistines priemones – įtikinėjimą, pavyzdį, autoritetą, atsidavimą, skirti pakankamai laiko, pinigų, dėmesio, energijos. Jei padarius viską, kas nuo jūsų priklauso, poveikio nėra, tada galima palengva imti naudoti suvaržymus, bausmes, sankcijas ir galų gale turite teisę, net privalote parodyti šventą pyktį.

Pykti galima atsidūrus kraštutinėse, ekstremaliose situacijose, kai žmogus akivaizdžiai elgiasi kvailai, o jūs nuo jo priklausote. Tokiu atveju pyktis gali būti net naudingas – tarsi sprigtas užsispyrusiam asmeniui, kuris jį išjudina iš sąstingio būsenos. Tačiau su pykčiu elkitės labai atsargiai, jo pasekmes sunku prognozuoti.

Atidžiai matuokite, kiek alyvos pilate į sąmoningai kontroliuojamą konfliktą. Tik labai prityręs ir išmintingas žmogus gali proporcingai, lyg chirurgas aštrų skalpelį panaudoti negatyvią jėgą kitų būtybių atžvilgiu.

Pyktį panaudoti galima tik tada, kai jumyse stipriai dominuos atsveriantis pozityvumas.

– Liaudyje gyvuoja prietaras, kad negalima viešai demonstruoti savo laimės, nes tai gali žlugti. Toks prietaras turbūt irgi yra ne iš piršto laužtas?

– Jei jūs aplinkiniams rodote savo džiaugsmą, laimę, subjektyvius jausmus, jūs jiems galite sukelti pavydą, suerzinti ir išprovokuoti nereikalingas bangas. Tad geriau viešai elgtis santūriai. Egzistuoja posakis, kad didelis džiūgavimas, juokas veda į ašaras ir liūdesį. Tai tiesa.

Norint tą gerą energiją išlaikyti ir padauginti, pasistenkite ją dovanoti ir aplinkiniams konkretaus rūpinimosi forma, kokia nors pagalba, bet ne džiūgavimų demonstravimu.

Aukščiausias pilotažas – tai daryti anonimiškai. Taigi, išmintingas žmogus yra tas, kuris moka sutramdyti ne vien neigiamas, bet ir teigiamas emocijas. Kartais iš šalies toks žmogus gali atrodyti šaltas ir bejausmis, tačiau bendraudamas asmeniškai pajunti iš jo sklindančią beribę šilumą. Ir priešingai – emocijomis besišvaistančio žmogaus jausmai yra seklūs, jis mažai ką gali duoti kitam.

Ne be reikalo egzistuoja prietaras, kad laimė pabėgs, jei apie ją kitiems papasakosi. Taigi, nepatartina viešai rodyti nei savo laimės, nei pykčio. Apskritai subjektyvius jausmus geriau pasilaikyti sau.

– Kaip geriausia yra įveikti pyktį ir jo sukeliamą stresą?

– Mus nuolat veikia daugybė išorinių veiksnių – skausmingos, į pašto dėžutes ateinančios sąskaitos, pikti skambučiai, nemalonūs kaimynų žvilgsniai, nesusipratimai gatvėje, ekologinės problemos, politinės priežastys, pykčio pilni filmai, galiausiai šaltis...

Iš pradžių jos mums atrodo skausmingos, tačiau iš tiesų šios jėgos, visų rūšių stresai stumia mus tobulėti, neleidžia sustingti. Jei mėginame sustoti, mus vėl išjudina kosminis–gamtinis–visuomeninis spaudimas, kurį mes vadiname stresu. Paprastų, lengvų vaistų nuo jo nėra.

Daugelis žmonių, neturėdami žinių, apimti streso stengiasi savo kūną laikyti ramybės būsenoje, komforte, tinginystėje, o galvą – judėjime (nervinasi, abejoja, nerimauja).

Iš tiesų reikia daryti priešingai. Kūnas turi nuolat judėti, o nervai išlikti ramūs. Tik tokia būsena yra stabili. Jei žmogus nuolat nesistengia, jo būsena apsiverčia aukštyn kojom. Kaip teigia lotyniškas posakis, „non progredi est regredi“ (“kas neprogresuoja, tas regresuoja“).

Kūnas kaip žirgas skirtas fiziniam krūviui, kitaip jis atrofuojasi, silpsta jo kraujotaka. Smegenys yra skirtos ramiems, vertybėmis ir prioritetais grįstiems sprendimams.

Medikams žinoma, kad Vakarų civilizacijos žmogui trūksta fizinio judėjimo. Jis gyvena per daug komfortišką gyvenimą. Galime daryti išvadą – kūno komfortas yra vienas didžiausių užslėptų streso šaltinių!

Vienas geresnių patarimų stresų metu – atsiribokite nuo informacijos pertekliaus ir kuo daugiau mechaniškai judėkite. Eikite tvarkyti buto, pirkti smulkių pirkinių, vien dėl saulėtekio eikite į gamtą, lankykite draugus. Taip palengva atsigaus kraujotaka, smegenys įgaus srautinį maitinimą ir daugybė rūpesčių apskritai atkris. Arba rasite jėgų jiems išspręsti.

Biologai teigia, kad žmogaus organizme yra resursų gyventi daugiau kaip 100 metų, jei jis elgtųsi teisingai, gyventų be stresų. Civilizuoto pasaulio gyventojų gyvenimo trukmė beveik perpus trumpesnė (Lietuvoje – 66–77 metai).

Daugiau apie tai Tomo mokymuose

KAIP SUVALDYTI PYKTĮKAIP SUVALDYTI PYKTĮ
KAIP SUVALDYTI VIDINĮ DIALOGĄKAIP SUVALDYTI VIDINĮ DIALOGĄ
vidinė ramybevidinė ramybe